Nutikus kokiai nors situacijai, pavyzdžiui šeimos namo nusavinimui be kompensacijos Lietuvos gyventojai turi aiškią teisinę gynybos sistemą. Tačiau kai kuriose kitose šalyse, pavyzdžiui Azijoje ar Arabų šalyse nėra tokių veikiančių regioninių žmogaus teisių teismų. Gyventojui tokioje situacijoje belieka būti vienam prieš valstybę. Nors teisė į nuosavybę daugeliui yra savaime suprantama, tarptautinėje teisėje iki šiol yra diskutuojama ar egzistuoja kažkas į universalią žmogaus teisę.
Būtent šį paradoksą savo disertacijoje „Žmogaus teisė į nuosavybę tarptautinėje teisėje: teisinio pozityvizmo ir šiuolaikinės prigimtinės teisės perspektyva“ analizuoja Mykolo Romerio universiteto (MRU) teisės krypties daktarė Inga Motuzienė.
„Mane sudomino šios teisės statuso paradoksas, egzistuojanti didžiulė atskirtis tarp to, kad žmogaus teisė į nuosavybę yra savaime suprantama ir fundamentali teisė nacionalinėje teisėje, kai kuriuose pasaulio regionuose (pavyzdžiui, Europoje), tačiau universaliu lygmeniu, viešojoje tarptautinėje teisėje, dar ir šiandien intensyviai diskutuojama, ar tokia žmogaus teisė apskritai egzistuoja“, – dalinasi tyrėja.
Kai savaime suprantama tampa ginčijama
1948 m. Jungtinių Tautų Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, kuri pati savaime nėra teisiškai privaloma, paskelbė: „kiekvienas žmogus turi teisę turėti nuosavybę tiek vienas, tiek kartu su kitais.“
Tačiau vėliau, kai buvo rengiamos teisiškai įpareigojančios tarptautinės sutartys – Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas ir Tarptautinis ekonominių socialinių ir kultūrinių teisių paktas – teisė į nuosavybę į jas nepateko. Taigi visos pagrindinės Deklaracijoje įvardytos teisės tapo teisiškai privalomos, išskyrus vieną – teisę į nuosavybę.
„Žvelgiant iš tarptautinių sutarčių perspektyvos, galime sakyti, kad ši teisė vienintelė liko nuošalyje ir neprilygsta kitoms žmogaus teisėms savo statusu, todėl šią teisę pagrįstai galime vadinti kontroversiškiausia, keliančia daugiausiai ginčų,“ – pažymi dr. I. Motuzienė.
Kodėl tai svarbu ne tik teisininkams?
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tai – siaura akademinė diskusija. Tačiau skaičiai rodo ką kita. MRU teisės krypties daktarė pasakoja, kad mažiausiai apie 3 milijardai žmonių pasaulyje gyvena valstybėse, kurios nedalyvauja jokiose veikiančiose regioninėse žmogaus teisių apsaugos sistemose. Net optimistiškiausiu vertinimu, mažiausiai 38% pasaulio gyventojų neturi galimybės regioniniu tarptautiniu lygmeniu ginti savo teisės į nuosavybę.
„Jeigu tai fundamentali žmogaus teisė, ar tikrai tik kas trečias žemės gyventojas nusipelno galimybės ją apginti?“ – retoriškai klausia tyrėja.
Tokiu atveju lieka tik universalus tarptautinės teisės lygmuo. Tačiau ar ji pakankamai aiškiai įtvirtina šią teisę?
Individo teisė ar žmogaus teisė?
Disertacijoje keliama esminė teorinė skirtis: ar teisė į nuosavybę yra tik valstybės suteikiama individo teisė, ar fundamentali žmogaus teisė? Dr. I. Motuzienė aiškina, kad šiai teisei kylant tik iš valstybių valios, jos apimtis ir apsauga priklauso nuo šalių susitarimų: „kiek pačios valstybės iš tiesų nori suteikti tą teisę fiziniams asmenims“. Visgi, jei ji laikoma prigimtine žmogaus teise, jos apsauga turėtų būti universalesnė ir stabilesnė.
Ši skirtis turi ne tik teorinę, bet ir praktinę reikšmę. Nuo jos priklauso, kokie gynybos mechanizmai gali būti taikomi tarptautiniu lygmeniu. Tačiau jei ši teisė pripažįstama fundamentalia žmogaus teise, jos pažeidimas tampa platesnio tarptautinio įsipareigojimo pažeidimu. Tai reiškia, kad į jį gali reaguoti ir kitos valstybės, net jei jos pačios tiesioginės žalos nepatyrė.
Įsivaizduokime, kad valstybė sistemingai nusavina tam tikros bendruomenės turtą, diskriminuodama ją rasiniu ar tautiniu pagrindu. Ar tai tik konkrečių asmenų, netekusių turto, problema ar paliečiami ir visos tarptautinės bendruomenės interesai? Atsakymas priklauso nuo to, kaip suvokiame pačią teisės į nuosavybę prigimtį ir koks jos statusas tarptautinėje teisėje.
