Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisės tyrimų grupės patarėja - Sandra Varnalienė gilinasi į žmogaus teisių apsaugos klausimus ir atiliejanti jų analizę. Ji teikia, kad šis darbas ją sužavėjo dėl stipraus moralinio pagrindo ir aktualių socialinių iššūkių ar net įtampų, kurios kyla iš skirtingų visuomenės nuomonių. „Žmogaus teisių sritis dažniausiai siejama su nepatogių klausimų sprendimu, pažeidžiamų visuomenės grupių teisių gynimu, o tai suteikia profesinei veiklai prasmės ir vidinės motyvacijos“, – sako S. Varnelienė.

Kviečiame skaityti interviu su LAT patarėja S. Varneliene ir susipažinti su patarėjo, kuris specializuojasi žmogaus teisių apsaugos srityje civilinėse bylose, darbu Lietuvos Aukščiausiajame Teisme.

Jūsų specializacija – žmogaus teisių apsauga. Kas Jus paskatino dirbti šioje srityje?

Be aiškaus man artimo vertybinio pagrindo, slypinčio po žmogaus teisių kategorija, čia įžvelgiau daug erdvės profesiniam akiračiui plėsti, nes ši sritis yra labai plati – ji apima įvairias materialines ir procesines teises. Žmogaus teisių doktrinos poveikis valstybės pozityviajai teisei ir teismų praktikai taip pat yra akivaizdus. Ši sritis neegzistuoja atsietai, pati sau, o veikia įvairius civilinės teisės institutus, pradedant asmens teisinio subjektiškumo, baigiant šeimos, daiktinės, deliktinės ir kitais teisės klausimais. Man svarbu ir tai, kad pagrindiniai žmogaus teisių apsaugos principai reikalauja teisę taikyti ne formaliai, o veiksmingai ir realiai, atsižvelgiant į nuolat kintančią socialinę tikrovę ir į tai, kad kiekvieno teisinio ginčo centre yra tikras asmuo, turintis savo individualią gyvenimo situaciją ir patirtį.
Dirbant žmogaus teisių srityje, kasdieniame darbe nuolat analizuojamų klausimų ratas yra labai platus. Būtina ne tik gerai išmanyti nacionalinių teismų praktiką, aktyviai sekti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktriną, bet ir puikiai žinoti Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT), formuojančio tarptautinius žmogaus teisių apsaugos standartus, jurisprudenciją (konkrečiai specializuojuosi šioje srityje). Tam reikia ir puikiai mokėti kelias užsienio kalbas, kadangi oficialūs šio teismo sprendimai yra skelbiami anglų ir prancūzų kalbomis. Gilindama savo žinias šioje srityje netgi pabaigiau specialias užsienio kalbos studijas universitete. Be to, neapsieinama be platesnio kontekstinio ir kritinio mąstymo, nes EŽTT veikia kaip tarptautinis teismas, vienijantis skirtingas teisines sistemas. Savo praktiką jis formuoja ne vadovaudamasis vienos nacionalinės teisinės sistemos logika, o kompromiso būdu.

Kaip atrodo Jūsų darbas Aukščiausiajame Teisme padedant užtikrinti žmogaus teisių apsaugą?

Viena pagrindinių mano funkcijų – pateikti patariamojo pobūdžio išvadas civilinėse bylose, teisėjų kolegijai įžvelgus ekspertinių žmogaus teisių apsaugos žinių poreikį. Tokiai išvadai parengti būtina atlikti nuodugnų teisinį tyrimą, apimantį ne tik minėtos teismų jurisprudencijos, bet ir teisės doktrinos analizę. Tiesa, tenka padirbėti ir ankstyvojoje, kasacinio skundo atrankos, stadijoje, jei teisėjai nusprendžia, kad būtina pasitarti dėl galimų žmogaus teisių pažeidimo rizikų. Mano nuomone, tai – itin svarbus etapas, užtikrinantis, kad jokie svarbūs ir reikšmingi teisės klausimai neliktų nepastebėti. Teisme nuosekliai gerinamas šio etapo veiksmingumas, ieškoma optimalių organizacinių priemonių kasacinių skundų atrankos procesui tobulinti. Kita reikšminga mano darbo dalis – informacijos žmogaus teisių klausimais sklaida tiek pačiame teisme, tiek ir plačiajai visuomenei periodiškai leidžiamame LAT biuletenyje „Teismų praktika“. Taip pat prisidedu prie bendradarbiavimo tarpinstituciniu lygiu, pavyzdžiui, su Lietuvos Respublikos atstovais prieš Lietuvą inicijuotose bylose EŽTT, dalyvauju teisminės partnerystės projektuose su kitais užsienio teismais, pavyzdžiui, SCN (Superior Courts Network (Aukštesniųjų teismų tinklo) – red. pastaba) veikloje, rengiant atsakymus įvairiems klausimynams. Taigi, darbo veikla yra daugialypė ir nemonotoniška.
Kokią įtaką nacionalinių teismų – taip pat ir Aukščiausiojo Teismo – sprendimams turi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika?
Pirmiausia norėčiau atsigręžti į pagrindinį mūsų šalies įstatymą – Konstituciją, kurioje nustatyta, kad Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys yra sudedamoji mūsų valstybės teisinės sistemos dalis. Tai reiškia, kad EŽTT sprendimai, kuriais konstatuojami Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (Konvencijos) pažeidimai, įpareigoja teismus ir visas kitas valdžios institucijas imtis priemonių pripažintam pažeidimui nutraukti ir ištaisyti. Konstatuotos valstybės klaidos teisminiu lygmeniu taisomos atnaujinant procesus ir formuojant teismų praktiką taip, kad ateityje pažeidimų būtų išvengta. Taip pat gali būti imamasi organizacinio pobūdžio priemonių, siekiant užtikrinti geresnę žmogaus teisių apsaugą. Aukščiausiajame Teisme taip pat yra gerųjų šios praktikos pavyzdžių, susijusių su, pavyzdžiui, kasacinių skundų atrankos kolegijų sudarymu ir veikla. Žinoma, teismui aktualios ne tik bylos, kuriose jau buvo konstatuoti Lietuvos institucijų padaryti pažeidimai, bet ir visi principinę reikšmę turintys EŽTT sprendimai, priimti bylose, iškeltose kitoms valstybėms.

Kokią įtaką Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika daro nacionalinei teisėkūrai?

EŽTT pažeidimo konstatavimas gali būti susijęs su bendro pobūdžio priemonėmis, kurių turi imtis valstybė, įskaitant ir įstatymų pakeitimus. Pasitaiko atvejų, kai politinė valdžia delsia spręsti nepatogius žmogaus teisių klausimus, ypač jei dėl jų nėra aiškaus vertybinio sutarimo visuomenėje. Tuomet šią pareigą tenka įvykdyti teismams, tiesiogiai taikant iš Konstitucijos arba tarptautinės teisės šaltinių išplaukiančią žmogaus teisių doktriną, kaip nutiko sprendžiant klausimą dėl translyčių asmenų teisių jiems keičiant tapatybės dokumentus. Kartais įstatymų pokyčius nulemia ir Aukščiausiojo Teismo praktika, grįsta tarptautiniais žmogaus teisių apsaugos standartais, – taip dienos šviesą išvydo itin reikšmingi Civilinio kodekso pakeitimai, susiję su asmens veiksnumo ribojimais. Būtent jurisprudencija, suformuota psichikos negalią turinčių asmenų teisių apsaugos srityje, tapo šios reformos pagrindu.

Pasitaiko atvejų, kai politikai vengia tam tikrų nepopuliarių sprendimų, o teismai, spręsdami su tuo susijusius jautrius klausimus, gali būti kaltinami per dideliu aktyvumu. Ar tokia kritika turi pagrindą?

Esu įsitikinusi, kad teismų ir kitų valstybės institucijų pareiga ginti žmogaus teises negali būti siejama su sprendimų populiarumu visuomenėje. Tiek valstybės institucijos, tiek teismai turi turėti pakankamai drąsos žmogaus teisių srityje priimti ir įgyvendinti visuomenėje nepopuliarius sprendimus, kai to reikalauja pačios valstybės prisiimti tarptautiniai ir nacionaliniai įsipareigojimai. Žmogaus teisės ypač aktualios ginant  mažumų ar pažeidžiamų asmenų interesus, o šiame kontekste neretai susiduriama su nepalankia ar skeptiška visuomenės nuomone. Manyčiau, taikant Konvenciją ir EŽTT jurisprudenciją, atliekama ne tik teisinė, bet ir vertybinė bei edukacinė funkcija. Nuoseklus ir principingas žmogaus teisių standartų taikymas ilgainiui prisideda prie visuomenės teisinės kultūros ugdymo, formuoja supratimą apie teisės viršenybę ir padeda suvokti, kad žmogaus teisės yra universalios ir negali būti taikomos selektyviai ar tik dėl jų pritariant vadinamajai daugumai.

Atsižvelgiant į tai, kad dirbate su civilinėmis bylomis, kokie, Jūsų manymu, didžiausi žmogaus teisių apsaugos pasiekimai tokio tipo bylose Aukščiausiajame Teisme nuo Nepriklausomybės atgavimo?

Iš tiesų pasiekimų yra daug – jie liudija kryptingą ir nuoseklų žmogaus teisių apsaugos sistemos stiprėjimą Lietuvoje. Kita vertus, šios sistemos tobulinimas – nenutrūkstamas procesas. Jeigu vertintume vadinamąjį vertikalųjį lygmenį, t. y. asmens ir valstybės santykį, išskirčiau Aukščiausiojo Teismo dar 2007 m. pradėtą formuoti jurisprudenciją psichikos negalią turinčių asmenų teisių apsaugos srityje. Teismas, tiesiogiai taikydamas Konvenciją ir remdamasis tarptautiniais žmogaus teisių apsaugos dokumentais, įtvirtino pažeidžiamų asmenų prioritetinės gynybos principą ir pripažino, kad negalią turintys asmenys visais atvejais turi būti laikomi teisės subjektais, taip pat suformulavo pareigą teismams veiksnumo ribojimą vertinti individualizuotai. Ši praktika iš esmės pakeitė ankstesnį, iš sovietmečio paveldėtą, požiūrį ir tapo 2015 m. Civilinio kodekso pakeitimų pagrindu. Proveržis įvyko ir bylose dėl valstybės atsakomybės, kai taikant Konvenciją imta priteisti žalos atlyginimą dėl nepagrįstai užsitęsusio teisminio proceso, nors tiesiogiai toks valstybės civilinės atsakomybės atvejis nacionalinėje teisėje ir nebuvo įtvirtintas. Žmogaus teisių doktrinos poveikis ypač ryškus bylose dėl valstybės įsikišimo į šeimos santykius, kur akcentuojama, kad vaiko perdavimas kitų globai turi būti laikina priemonė, o tėvų valdžios apribojimas taikomas tik išimtiniais atvejais. Be kita ko, atskirai paminėtina nuosavybės bylų kategorija, kai teismams teko pasimokyti iš tarptautiniu lygmeniu identifikuotų klaidų. Prieš gerą dešimtmetį narpliotos sudėtingos piliečių nuosavybės teisių atkūrimo, valstybės institucijų padarytų klaidų privatizuojant valstybės turtą taisymo bylos. Jose akcentuoti nuosavybės atkūrimo procesų baigtumo, poreikio be pagrindo jų nekvestionuoti, teisinių santykių stabilumo ir teisinio apibrėžtumo, savo pačios, t. y. valstybės, klaidų naštos prisiėmimo, teisingos kompensacijos priteisimo principai. Statybų, teritorijų planavimo bylose teismams teko ieškoti atsakymų į sudėtingus klausimus, neprarandančius savo aktualumo ir šiomis dienomis, pavyzdžiui, ar viešasis interesas išsaugoti išimtinę valstybės nuosavybę yra svarbesnis už privataus asmens nuosavybės teisę ir turi būti ginamas. Taip pat bylose taikyti tarptautiniais žmogaus teisių apsaugos standartais grįsti principai, kad riziką, atsirandančią dėl valstybės institucijos klaidų, privalo prisiimti pati valstybė ir jų negalima taisyti  sąžiningų asmenų sąskaita, kad svarbus ir paties asmens elgesio, geros valios bei galėjimo numatyti savo veiksmų pasekmes įvertinimas ir poreikis sumažinti sąžiningam asmeniui tenkančią naštą.

Ar tokia pati pažanga padaryta ir sprendžiant klausimus dėl tarp privačių asmenų užsimezgusių santykių?

Aptariant žmogaus teisių įtaką civilinei teisei bylose, kylančiose iš savo esme grynai privatinių santykių, būtų galima išskirti klasikines asmens garbės ir orumo, privataus ir šeimos gyvenimo gynimo bylas. Jose teismams tenka derinti kelias konkuruojančias žmogaus teises ir ieškoti tinkamiausios jų pusiausvyros. Pastaraisiais metais šiose bylose žmogaus teisių apsaugos problemos kilo vis naujais rakursais, atspindėdamos šiuolaikiniam pasauliui būdingus iššūkius. Keletas tokių pavyzdžių. Vienoje Aukščiausiajame Teisme nagrinėtoje byloje konstatuota, kad daug sekėjų turintis vaizdo tinklaraštininkas, užsiimdamas visuomenei aktualia tiriamojo pobūdžio informacijos viešinimo veikla, gali būti laikomas atliekančiu viešojo sergėtojo funkciją, todėl pagal Konvenciją jam taikoma aukšto lygio apsauga. Aukščiausiasis Teismas, remdamasis naujausiais EŽTT praktikoje suformuluotais kriterijais, yra pažymėjęs, kad nors asmens duomenų apsauga turi esminę reikšmę asmens galimybei naudotis Konvencijos saugoma teise į privataus gyvenimo gerbimą, skaitmeniniai archyvai atlieka itin svarbų vaidmenį demokratinėje visuomenėje ir į jų vientisumą privaloma atsižvelgti nagrinėjant bet kokį prašymą pasinaudoti vadinamąja teise būti pamirštam. Kitoje byloje dėl uzufrukto nustatymo, pasibaigus nesusituokusių tėvų bendram gyvenimui, LAT iš esmės sulygino susituokusių ir nesusituokusių tėvų vaikų teises, pabrėždamas, kad nuosavybės neliečiamumas nėra absoliutus ir gali būti ribojamas siekiant apsaugoti vaiko teises ir interesus. Balanso ieškota ir sudėtingose situacijose tarp vaiko interesų ir tėvų teisės į šeimos gyvenimą ir religijos laisvę, senelių ir vaikaičių interesų bylose dėl bendravimo teisių. Praplėstos ir įstatymais nustatytos trečiųjų asmenų teisės į neturtinės žalos atlyginimą ribos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, taip atspindint šiuolaikinės visuomenės poreikį pripažinti ir nukentėjusiojo artimųjų patirtus išgyvenimus sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju. Neabejotinai svarbūs išaiškinimai pateikti Sausio 13-osios aukų artimųjų inicijuotoje civilinėje byloje, nusprendus, kad prievolė atlyginti neturtinę žalą nėra grynai asmeninė ir nepasibaigia mirus kaltininkui, žalos atlyginimą pinigais gali išmokėti skolininko įpėdiniai. Plėtota ir teisės į švarią aplinką doktrina, aiškinant šios teisės konstitucinę ir konvencinę prigimtį, svarbą, jos poveikį asmens privataus gyvenimo kokybei, sveikatai, naudojimuisi būstu ir jo teikiamais patogumais, poreikį visuomenei aktyviai ir veiksmingai dalyvauti pavojingų aplinkai projektų licencijavimo, poveikio aplinkai vertinimo procesuose. Tai tik dalis pozityvių žmogaus teisių apsaugos pasiekimų. Vis dėlto, nepaisant reikšmingos pažangos, išlieka ir tobulintinų sričių, pavyzdžiui, susijusių su seksualinių mažumų teisių apsauga, veiksmingu teisės į teismą užtikrinimu, asmeniui ginčijant diskrecine tvarka priimamus valdžios institucijų sprendimus, taip pat su bylinėjimosi išlaidų, itin svarbios teisminių procesų dalies, atlyginimo priteisimo rebusų sprendimu.

Kokie pagrindiniai iššūkiai kyla Jūsų darbe?

Žmogaus teisių doktrinos taikymas civilinėse bylose nėra paprastas procesas ir praktikoje kelia įvairaus pobūdžio probleminių klausimų, susijusių su pavojais pažeisti valdžių padalijimo, teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių principus. Dažniausiai Konstitucija ir Konvencija naudojamos kaip sprendimo argumentacijos papildymas, nacionaliniai teisės aktai aiškinami atsižvelgiant į visuotinius žmogaus standartus. Vis dėlto tam tikros kategorijos bylose, tokiose kaip šeimos, saviraiškos laisvės, pastebima tiesioginio žmogaus teisių doktrinos poveikio tendencija. Papildomų iššūkių kelia galimos skirtingų viršnacionalinių institucijų nustatytų taisyklių sankirtos, kitaip tariant, kolizijos tarp Konvencijos ir ES teisės standartų, bei Konvencijos kaip gyvojo instrumento dinamiškumas, apsunkinantis galimybę prognozuoti nacionalinių teismų sprendimų pasekmes. Kad sumažintume šias rizikas, svarbu žmogaus teisių doktriną taikyti atsargiai, subalansuotai ir aktyviai bendradarbiauti su EŽTT, be kita ko, pasinaudojant konsultacinės išvados prašymo mechanizmu. Galiausiai, kiekvienoje byloje, analizuodami teismui teikiamus žmogaus teisių apsaugos argumentus, privalome ne tik formaliai konstatuoti jų egzistavimą, bet ir kritiškai vertinti tikrąjį ginčo pobūdį bei šalių siekiamus tikslus. Praktikoje matyti, kada žmogaus teisių diskursas, nepaisant jo esminės reikšmės demokratinėje valstybėje, gali būti naudojamas siekiant tikslų, kurie savo prigimtimi nėra susiję su žmogaus teisių apsauga. Pavyzdžiui, prisidengiant savininko teisių apsauga, bandoma išsaugoti nelegaliai pastatytus statinius ar, siekiant pateisinti neapykantos ar diskriminacinę kalbą, remiamasi saviraiškos laisve. Taigi kylančių iššūkių spektras yra daugialypis, tačiau juos sprendžiant būtina nepamiršti, kad kiekvieno ginčo centre yra konkretus asmuo ir jo individuali situacija. Žmogaus teisės šiuo požiūriu veikia kaip savotiškas moralinis kompasas, padedantis teismui užpildyti teisės spragas, aiškinti atviro pobūdžio normas ir užtikrinti, kad pozityviosios teisės taikymas lemtų teisingą, proporcingą ir individualizuotą sprendimą.