Kol šeima gyvena po vienu stogu ir poros, šiuo atveju, tėvų išsiskyrimas nėra įteisintas, vaikų „dalybos“ gąsdina daugelį sutuoktinių. Tačiau pradėjus skyrybų procesą ir vadovaujantis teisininkų patarimais, galima išvengti psichologinių duobių ir netgi sutaupyti pinigų.
Taigi kai tėvai gyvena skyrium, vaiko gyvenamoji vieta nustatoma tėvų susitarimu, kuris pateikiamas teismui patvirtinti. Tėvai gali susitarti, kad vaiko gyvenamoji vieta bus pas vieną iš jų arba vaikas pakaitomis (pavyzdžiui, kas savaitę, mėnesį, ar pusmetį) gyvens pas abu. Sunkiau, kai tėvai nesutaria.
Tokiu atveju vienam iš tėvų (arba abiem) tenka kreiptis į teismą ir vaiko gyvenamoji vieta nustatoma pastarojo sprendimu. Teismas paprastai vaiko gyvenamąją vietą nustato su vienu iš tėvų.
Bet įstatymo nuostatos neužkerta galimybės nustatyti bendravimo su vaiku laiką paskirstant jį tolygiai tarp tėvų, pakaitomis, pagal vadinamąjį „50:50 procentų laiko“ principą.
Kas lemia teismo sprendimą?
Esminis kriterijus yra vaiko interesai. Šie kiekvienoje byloje yra nustatomi individualiai. Juos pirmiausiai lemia teigiama vaiko, kaip sveikos, dorovingos, tvirtos bei intelektualios asmenybės raida.
Taip pat vaiko turi būti patenkintas vaiko poreikis turėti saugią asmeninę aplinką (tiek fizinę, tiek socialinę), kurioje jis galėtų būti, ugdytis, žaisti, lavintis ir užsiimti kita veikla.
Be to, teismai vertina kiekvieno iš tėvų pastangas bei galimybes rūpintis savo atžala, jų pačių aplinką (t. y. sąlygas, kuriomis vaikui teks gyventi) ir vaiko norus bei pažiūras.
Taip pat vertinama aplinka, kurioje vaikas gyvena teismo sprendimo priėmimo metu, jos tinkamumą vaiko vystymuisi, ir nustato, ar yra būtinas šios aplinkos keitimas. Vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas turi būti pateisinamas ir būtinas.
Kitaip sakant, teismas vertina, kuris iš tėvų gali geriau pasirūpinti vaiku ir užtikrinti, kad visi jo poreikiai būtų patenkinti. Atsižvelgiama ir į vaiko prisirišimą prie kiekvieno iš tėvų, jų dorovinius ir kitokius asmenybės bruožus, požiūrį į vaiko auklėjimą ir vystymąsi, dalyvavimą jį išlaikant, ir prižiūrint, rūpinantis jo raida, pasiekimais, sveikata.
Beje, nustatant vaiko gyvenamąją vietą, kartais lemiama aplinkybe tampa, tai, kad yra daugiau vaikų mat įstatymuose yra įtvirtinta nepilnamečių teisė bendrauti su giminaičiais. Tai apima ir siekį užtikrinti, kad broliai ir seserys gyventų kartu, jeigu tai nepažeidžia jų interesų.
Ar vaiko noras gali būti lemiamas kriterijus?
Teismas, nagrinėdamas tokius ginčus, privalo išklausyti vaiką ir išsiaiškinti jo norus. Tačiau juos vertinant, pirmiausia atsižvelgiama į vaiko amžių ir jo galimybes aiškiai išreikšti norą ar nenorą gyventi su vienu iš tėvų.
Tiesa, amžius nėra lemiamas veiksnys. Atsižvelgiama į vaiko brandą, jo gebėjimą argumentuoti savo pasirinkimą ir kitas reikšmingas aplinkybes, kurios gali turėti įtakos jo norams.
Tai svarbu, nes vaikas gali būti prisirišęs prie asmens su kuriuo gyvena, galbūt vertina kažkurio iš tėvų suteikiamas materialines sąlygas ar lankstesnį mokymosi ir poilsio režimą, nors tai ne visuomet lygu vaiko gerovei.
Sprendžiant vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, teisme vertinama bylai svarbių aplinkybių visuma. Vaiko nuomonė yra viena iš aplinkybių, tačiau ne visa lemianti. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams.
Bendravimas su tėvais
Teismas, nustatęs vaiko gyvenamąją vietą, turi nustatyti ir skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, sudarydamas galimybę abiem tėvams maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Kitaip sakant, teisėjas turi rasti balansą tarp dviejų svarbių vaiko interesų: turėti stabilią namų aplinką ir maksimaliai bendrauti su skyriumi gyvenančiu tėvu arba motina.
Kad ir kaip būtų, teismas pirmiausia įvertina esamą situaciją ir atsižvelgia į tai, kas tuo metu geriausiai užtikrina vaiko interesus. Įvertina vaiko amžių ir poreikius, sveikatos būklę, lankomų ugdymo įstaigų buvimo vietą, faktinę tėvų gyvenamąją vietą, nulemiančią vaiko kilnojimąsi iš vienos gyvenamosios vietos į kitą poreikį ir tėvų galimybes įgyvendinti tokią bendravimo tvarką.
Visgi, praktikoje teismai dažniausiai konstatuoja, kad pastovios ir stabilios gyvenamosios vietos išlaikymas geriau užtikrina vaiko interesus nei jos kaitaliojimas. Tai reiškia, kad vaikas turi turėti vienus namus ir retkarčiais, pavyzdžiui, kas antrą savaitgalį (tik savaitgalį arba prailgintą savaitgalį) būti kito tėvo namuose.
Gyvenamosios vietos keitimas
Iš esmės pasikeitus aplinkybėms ar vienam iš tėvų, su kuriuo buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, atidavus jį auginti ir gyventi kartu su kitais asmenimis (pvz. seneliais), antrasis iš tėvų gali reikšti pakartotinį ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo.
Tėvai bendru sutarimu taip pat gali pakeisti vaiko gyvenamąją vietą. Tačiau toks susitarimas vėl turi būti patvirtintas teismo.
Iš esmės pasikeitusios aplinkybės gali būti vieno iš tėvų, su kuriuo gyvena vaikas, elgesio ar materialiosios padėties pasikeitimas, pablogėjęs vaiko auklėjimas ar ugdymo rezultatai. Taip pat kito iš tėvų materialiosios padėties pagerėjimas bei kitos aplinkybės.
Tais atvejais, kai reikalaujama nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas iki tol kartu negyveno, būtina nustatyti, kad esama aplinka jam tapo nesaugi arba nebeatitinka reikalavimų sveiko vaiko normaliam vystymuisi. Ir kad tokia aplinka jam būtų sukurta vaikui apsigyvenus su kitu iš tėvų.
Advokatų bendrijos COBALT vyresnioji teisininkė Renata Cibulskienė