Skyrybos be santuokos: kaip pasidalinti kartu užgyventą turtą?

Kategorija: Šeimos teisė
Paskelbta: 2022 birželio 23

Bendras gyvenimas nesusituokus – kasdienybė reikšmingai daliai mūsų šalies gyventojų. Dalis tokių porų ilgainiui susituokia, tačiau dalies keliai išsiskiria po daugelio metų taip ir nesumainius žiedų. Kaip susiklosčius tokioms aplinkybėms pasidalinti bendrai užgyventą turtą?

 Renata Cibulskiene

Teisės aktai nereglamentuoja

Sutuoktinių turtinius ir neturtinius santykius pakankamai išsamiai aprašo galiojančios šeimos teisės normos. Tuo tarpu kartu gyvenančių, tačiau nesusituokusių, asmenų santykių teisinis reglamentavimas Lietuvoje praktiškai neegzistuoja. 

Žmonės kurį laiką gyvena kartu, kuria bendrą buitį, įgyja kilnojamą ar nekilnojamą turtą, kuriuos dažnai registruoja kaip savo asmeninę nuosavybę.

Bendram gyvenimui pasibaigus neretai iškyla klausimas ar vieno asmens vardu registruotas automobilis arba gyvenamasis būstas yra jo asmeninė nuosavybė, ar vis tik kitas partneris taip pat prisidėjo prie to turto įsigijimo ir todėl tas turtas yra jų abiejų bendras, t.y jų bendroji dalinė nuosavybė.

Jei dėl nuosavybės pobūdžio taikiai susitarti nepavyksta, tenka kreiptis į teismą ir prašyti pripažinti vieno iš partnerių vardu registruotą turtą bendru abiem partnerams.

Kadangi asmenys nėra susituokę, iš tokių santykių kilę ginčai sprendžiami vadovaujantis bendrosiomis nuosavybės teisę reglamentuojančiomis teisės normomis.

Svarbu pažymėti, kad bendrai gyvenantiems, tačiau santuokos nesudariusiems asmenims, ir sutuoktiniams taikomas skirtingas teisinis turto reglamentavimas.

Sutuoktiniams taikoma bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, reiškianti kad po santuokos įgytas turtas sutuoktiniams priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise, kurioje abiejų sutuoktinių dalys yra lygios, tačiau nesusituokusių kartu gyvenančių asmenų įgytam turtui tokia prezumpcija negalioja.

Bendrai gyvenantys nesusituokę asmenys gali įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise, tačiau nebūtinai lygiomis dalimis.

Bendras gyvenimas baigėsi - liko ginčai

Lietuvos teismų praktikoje ne kartą buvo akcentuojama, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę.

Tokios bendrosios jungtinės veiklos pradžia siejama su tuo laiku, kai šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį.

Dažnai teismai, spręsdami ginčus dėl bendrai gyvenant įgyto turto nuosavybės formos (bendroji dalinė ar asmeninė), nesusituokusius kartu gyvenančius asmenis iš dalies prilygindavo sutuoktiniams.

Teismai pripažindavo, kad jei asmenys kartu gyveno, vedė bendrą ūkį, tai ir ginčo turtą (dažniausiai gyvenamąjį būstą) įgijo bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis.

Tokią išvadą teismai pagrįsdavo įstatymo nuostata, teigiančia, kad jungtinės veiklos sutarties šalių įnašai į bendro turto įsigijimą yra lygūs, jeigu jungtinės veiklos sutartis nenustato ko kita.

Kadangi bendrai gyvenantys asmenys paprastai rašytinių tarpusavio sutarčių dėl bendro gyvenimo metu įgyjamo turto nesudaro, šalys neįrodydavo konkretaus įnašo dydžio, tai teismai dažnai pasinaudodavo šia prezumpcija. 

Tačiau naujausioje kasacinio teismo praktikoje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) aiškiai konstatavo bendrai gyvenančių nesusituokusių ir susituokusių asmenų turtinių santykių skirtumus.

Naujausia praktika

LAT pažymėjo, kad vien pats gyvenimo kartu faktas negali lemti turto priklausymo bendrąja daline nuosavybės teise.

Teisėjų sprendimu, sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės (asmeninės vieno iš sugyventinių ar bendrosios dalinės), reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise.

Net ir nustačius nesusituokusių asmenų gyvenimo drauge, ūkio tvarkymo kartu faktą, dėl kiekvieno konkretaus turto objekto nuosavybės formos turi būti sprendžiama atskirai, t. y. net ir šalims gyvenant kartu bei vedant bendrą ūkį dėl konkretaus objekto bendrosios nuosavybės gali ir nebūti susitarta

Antra, nustačius, jog sugyventiniai susitarė įgyti konkretų turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise, turi būti sprendžiama dėl kiekvienam iš bendraturčių tenkančios bendrosios nuosavybės teisės dalies. 

Taigi, asmuo, siekiantis, kad kartu gyvenant įgytas turtas būtų pripažintas bendrąja daline nuosavybe, privalo įrodyti ne tik siekį konkretų turtą įsigyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, bet ir kiekvienos iš šalių įnašo dydį.

Tai gali būti piniginiai įnašai, pavyzdžiui asmeninės santaupos, paskolos, dovanotos lėšos ir pan., taip pat dalyvavimas savo darbu kuriant bendrąją dalinę nuosavybę. 

Trečia, būtina įvertinti ginčo objekto specifiką.

Jei šalys ginčijasi dėl nekilnojamojo turto, pavyzdžiui, buto, kuris įgytas notarine sutartimi, ir sutartyje nurodyta, kad jį asmeninės nuosavybės teise įgijo viena iš šalių, butas gali būti pripažįstamas bendru šalių turtu, jeigu būtų įrodyta, kad jis įsigytas abiejų asmenų lėšomis ir turint tikslą sukurti bendrąją nuosavybę, arba esant patikimų įrodymų, kad butas buvo iš esmės pagerintas. 

Esminiu pagerinimu gali būti pripažįstamas kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kiti panašūs reikšmingi pakeitimai. Jeigu turto pagerinimas nebuvo esminis, turtas, esantis asmenine vienos šalies nuosavybe, neturėtų būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe.

Esant ginčui dėl turto pagerinimo iš esmės, teismas turėtų atsižvelgti tik į tą turto vertės pokytį, kuris yra nulemtas atliktų pagerinimų, o ne dėl padėties rinkoje ir kitų išorinių veiksnių.

Pabaigai reikėtų prisiminti, kad sprendžiant bendrai gyvenančių asmenų turtinius ginčus, net jei ir nėra galimybių įrodyti, kad ginčo turtas yra bendroji dalinė nuosavybė, dažniausiai išlieka galimybė asmeniui, kuris investavo į ginčo objektą, gauti jo investiciją atitinkančią kompensaciją iš kito partnerio, kurio asmeninis turtas buvo pagerintas.

Top