Apie teisinius iššūkius prakalbusios vienalytės poros: „Esame nelegalai“

Kategorija: Šeimos teisė
Paskelbta: 2021 lapkričio 04

Teisinio reguliavimo pasigendančios vienalytės poros susiduria ne tik su dalies visuomenės priešiškumu, bet ir yra priverstos nuolat „laviruoti“ tarp įstatymų, advokatų kontorų ar savo išradingumo, sprendžiant turto, paveldėjimo, sveikatos ar bankinius klausimus. Tokios išvados pateikiamos ir neseniai Seimo nariams bei plačiajai visuomenei pristatytame tyrime, kuriame dalyvavusios vienalytės poros neneigė nusivylimo, jog net ir norint aplankyti artimąjį ligoninėje, tenka apeidinėti įstatymus ir ieškoti elementaraus žmogiškumo.

Eimantas Kadys asmenine nuotr

Tokių situacijų išvengti pavyktų, jei Seimas pagaliau priimtų partnerystės įstatymą, tačiau kol valdžia vis dar skendi svarstymuose, vienalytės poros savarankiškomis pastangomis ir finansais tiesiasi kelią į bendrą laimę.

Gyvenimiškos situacijos vienalytėms poroms pasėja daugiau iššūkių

Bendradarbiaujant su Lietuvos žmogaus teisių centru, sociologo dr. Liutauro Labanausko atliktas tyrimas liudija, kad vienalytės poros Lietuvoje susiduria su daugybe teisinių kliūčių. Giluminius interviu su dešimčia skirtingo amžiaus, socialinės padėties ir išsilavinimo poromis atlikęs tyrėjas ataskaitoje nurodo, jog vienalytėms poroms ne tik nesudaromos sąlygos pilnavertiškai funkcionuoti, tinkamai neginamos jų teisės, interesai, žeminamas žmogiškas partnerių orumas, bet šie asmenys turi prievarta „tapti teisininkais“, kad galėtų užtikrinti savo poros gerovę. 

Tokių situacijų, anot kalbintų porų, gyvenime pasitaiko itin dažnai ir, paprastai, partnerystę smerkiantys asmenys apie jas nė nenusimąsto. Pavyzdžiui, informantų vyrų pora pasakojo apie situaciją banke, kuris kvietė pasinaudoti kelionės draudimu „tau ir tavo sutuoktiniui“. Pasakius, kad sutuoktinis yra vyras, bankas, o tiksliau jo darbuotojas, turėjo vadovautis asmeninėmis nuostatomis – laimei, jis vertino porą kaip vedančią bendrą ūkį, todėl „akcinį“ draudimą suteikė, tačiau tai rodo, kad partnerystė de facto yra pripažįstama tik tam tikrose situacijose ir ne visose situacijose de facto poros traktavimas gali būti vienodas.   

Tyrime akcentuotas ir dar vienas kliuvinys – vienalytės poros negali įgalioti vieni kitų veikti partnerių vardu ir jiems atstovauti sveikatos priežiūros įstaigose. Interviu su pašnekovais atskleidė, kad tokiose situacijose vienas iš partnerių neretai yra priverstas pameluoti giminystės ryšį, apsimesti „pusbroliu, pussesere“, idant galėtų lankyti artimąjį, gauti informaciją apie partnerio (-ės) būklę. Kita išeitis, kliautis personalo žmogiškumu ir tikėtis supratimo bei nebylaus pritarimo, tačiau vienu ar kitu atveju, teisinis nesureguliavimas verčia tokias poras bei kitas šalis apeidinėti galiojančius įstatymus.

Situaciją komentavęs Vilniaus universiteto doktorantas, teisininkas Eimantas Kadys pastebi, jog teisinės galimybės nebuvimas, siekiant gauti informaciją apie sergantį partnerį, kliaujantis tik medikų geranoriškumu, yra rizikingas.

„Medikai, suteikdami jiems tokią informaciją, pažeidžia įstatymą ir stipriai rizikuoja dėl teisinės atsakomybės taikymo jiems už asmens duomenų atskleidimą tretiesiems asmenims. Taigi, partnerystės įstatymo nebuvimas stipriai apsunkina ir iš esmės užkerta kelius formaliai gauti informaciją apie partnerio sveikatos būklę“, – pažymi E. Kadys.

Įstatymo neginamos poros pabrėžia nelygiavertiškumą

Tyrimas ir jo ataskaita aktualizuoja ir kitą problematiką: šiandien teisiškai vis dar neaiškūs porų turtiniai ir neturtiniai santykiai, neapibrėžti bendros nuosavybės, paveldėjimo, partnerio išlaikymo klausimai, nėra sudaryta galimybė neliudyti vienas (-a) prieš kitą teisme ir pan. Visa tai, anot tyrimą atlikusio eksperto, didina partnerių socialinį pažeidžiamumą, psichologinį nesaugumą ir nepilnavertiškumą.  

Kalbintas teisininkas E. Kadys įsitikinęs, jog vienalytės poros šiuo metu gyvena lygiai tokį patį pilnavertį šeiminį gyvenimą kaip ir heteroseksualios poros, t. y. jos lygiai taip pat veda bendrą ūkį, turi vienas kitam abipusių moralinių įsipareigojimų, jų santykiai yra grindžiami tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu ir kt. Tačiau nepaisant to, įstatymas jų nelaiko šeimos nariais ir jie neturi jokio tarpusavio civilinio teisinio statuso.

„Tai reiškia, kad, pavyzdžiui, po vieno iš partnerio mirties likęs gyvas partneris neįgyja teisės paveldėti mirusiojo partnerio turtą, kadangi mirusiojo asmens turtą pagal įstatymą gali paveldėti tik jo šeimos nariai (sutuoktinis, vaikai ir kt.). Mano vertinimu, toks teisinis reglamentavimas yra ydingas ir iš esmės vienintelis ir pagrindinis šios problemos sprendimo būdas – partnerystės įstatymo priėmimas, pagal kurį asmenys, sudarę partnerystę, būtų laikomi šeimos nariais ir pagal įstatymą jie galėtų paveldėti vienas kito turtą be jokių papildomų teisinių ir finansinių problemų“.

Vienalytė Sigitos Mykolaitytės ir Jugnės Jūnės Jonušaitės pora savo situaciją ir socialinį statusą apibūdina vaizdžiai, bet liūdnai:

„Teisiškai esame nelegalai. Jaučiamės absoliučiai nelygiavertės, nors mūsų santykiai paremti meile ir pagarba. Panašu, kad orumas mūsų gerovės valstybėje tapo tiesiog nuvalkiotu žodžiu“, – mano S. Mykolaitytė.

Ji, kaip ir daugelis kitų tos pačios lyties porų, viliasi, jog ateityje partnerystės įstatymas padės įtvirtinti ne tik santykių bendrystę, bet ir prisidės prie teisinių kliūčių, su kuriomis tokios poros susiduria dabar, masto mažinimo.

Gyvena kaip dauguma porų, gauna – mažiau arba nieko

  1. Mykolaitytė pasakoja, jog šiuo metu su partnere įsirenginėja bendrą būstą. Jei jų pora atitiktų visuomenės standartą ir būtų sujungta teisiniais saitais, galėtų tikėtis finansinės paskatos, skiriamos pirmąjį būstą įsigyjančioms jaunoms šeimoms. Be to, jei moteris sietų šeiminiai santykiai, namų ūkiui prižiūrėti jos galėtų turėti vieną bendrą bankinę sąskaitą. Dabar, kaip prisipažįsta partnerės, daugumą situacijų reikia spręsti kūrybiškai, ieškoti kelių, kaip įvairius barjerus įveikti.

„Būsto paskolą ėmiau savo vardu, tačiau viską įsirenginėjame drauge, vedame bendrą buitį ir tuo būstu dalysimės ir prižiūrėsime lygiomis teisėmis. Tiesa, jas nusibrėžiame pačios. Jei pafantazuotume liūdniau ir aš išeičiau iš gyvenimo, į šiuos namus Jugnė negalėtų pretenduoti. Sakykime, paruoščiau testamentą, nurodyčiau, kad namai liekai Jugnei, tačiau net ir tokiu atveju ji turės sumokėti mokesčius – lygiai taip pat, kaip tai darytų bet koks nepažįstamas asmuo, kuriam perleidžiamas turtas. Ir čia visiškai nesvarbu, kiek metų mes kartu praleisime, kiek ir kuri investuos į tą buitį“, – su skauduliu dėsto moteris.

Vienalytėms poroms, kaip ir likusiai LGBTQ visuomenės daliai, įvairiais teisiniais, sveikatos ar kitais formaliais klausimais neretai padeda šiai bendruomenei neabejingi specialistai: gydytojai, teisininkai, notarai ir kiti, tačiau tokios paslaugos, anot S. Mykolaitytės, yra privačios, todėl reikalauja ir didesnių finansinių išgalių.

„Nenorime susidūrę su kokiomis nors sveikatos ar teisinėmis problemomis teisintis dar ir dėl savo santykio su partnere, todėl pasikliaujame tais, kuriems orientacija ir meilės pasirinkimas nekelia nepatogumų. Taip, tai kainuoja daugiau, tačiau bent jau sumažina emocinį diskomfortą“, – atvirauja Sigitos ir Jugnės pora.

Tuo tarpu E. Kadys reziumuoja, kad partnerystės įstatymas, kurio įgalinimo siekia vienalytės poros, yra vienodai aktualus ir kitai visuomenės daliai:

„Su visomis teisinėmis problemomis, su kuriomis susiduria vienalytės poros, susiduria ir heteroseksualios poros, kurios gyvena kartu nesudariusios santuokos. Jos lygiai taip pat kaip ir vienalytės poros pagal įstatymą negali paveldėti vienas kito turto po partnerio mirties, gauti informacijos apie partnerio sveikatos būklę jo nelaimės metu, įgyti kitų teisinių garantijų, kurias suteikia kiti įvairūs teisės aktai. Taigi, partnerystės įteisinimas Lietuvoje ir šeiminio statuso partneriams suteikimas yra reikalingas visai visuomenei, o ne tik atskirai jos daliai“.

Top