Bausmė nusikaltusiam asmeniui – teisėta, ar teisinga?

Kategorija: Baudžiamoji teisė
Paskelbta: 2020 kovo 13

Kiekvienas sąmoningas žmogaus poelgis atspindi jo vidinį pasaulį, dorovės, etikos nuostatas. Tyčinių nusikalstamų veikų padarymas bei atitinkama kaltininko elgsena nusikalstamo veiksmo metu dažniausiai rodo, kad kaltininkas sąmoningai siekia pažeisti teisės normas, ignoruoja moralės nuostatas, negerbia visuomenės. Logiška išvada, jog tokia asmenybė yra pavojinga visuomenei ir nusipelno bausmės.

4db7629ead6ab

Ar teismų skiriamos bausmės atlieka bendrąją prevenciją, teisingai parenkamos ir nubaudžia nusikalstamą veiką padariusį asmenį, užkerta kelią naujiems nusikaltimams ir įgyvendina teisingumo principą?

Dažniausiai per nusikalstamą veiką asmuo realizuoja save, todėl iš padarytos veikos vienaip ar kitaip matyti kaltininko asmenybė. Padarytos nusikalstamos veikos pobūdis leidžia spręsti apie kaltininko vertybinę orientaciją, polinkius, interesus.

Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamą veiką, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotą ir teisingą bausmę. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves, o jos skyrimo pagrindus reglamentuoja Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas, kartu nustatydamas, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Ar visuomet bausmė teisinga?

Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui.

Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams tenkanti pareiga tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą reiškia, kad teismai, vykdydami teisingumą baudžiamosiose bylose, pirmiausia turi teisingai nustatyti, ar buvo padaryta kaltinamajame akte nurodyta nusikalstama veika; konstatavus, jog nusikalstama veika buvo padaryta, teismai turi nuspręsti, ar kaltinamasis yra kaltas dėl tos veikos padarymo. Padarius išvadą, jog baudžiamojoje byloje turi būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis (apeliacinės instancijos teismas ir nusprendęs palikti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį nepanaikintą bei nepakeistą), teismo baigiamajame akte teismas privalo padaryti ir išdėstyti teisiniais argumentais pagrįstas išvadas: 1) dėl nusikalstamos veikos požymius atitinkančios nusikalstamos veikos (veikų) padarymo, 2) dėl kaltinamojo (kaltinamųjų) veikimo ar neveikimo atitikties baudžiamajame įstatyme numatytų nusikalstamų veikų požymiams bei jo (jų) kaltės, 3) dėl kaltu pripažintam asmeniui (asmenims) skiriamos bausmės (bausmių) ir kitų teisinių sankcijų. Bausmės skyrimas teismo baigiamajame akte turi būti pagrįstas teisiniais argumentais, leidžiančiais suprasti, kodėl buvo parinkta būtent tokia bausmės rūšis ir dydis, bendrieji bausmės skyrimo pagrindai yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų.

Baudžiamasis įstatymas neapibrėžia teisingumo principo sąvokos

Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Skiriant bausmę turi būti siekiama visų baudžiamajame įstatyme įtvirtintų bausmės tikslų ir nė vienam iš jų nesuteikiamas prioritetas. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį. Įstatymų leidėjas, formuluodamas nusikaltimo požymius ir nustatydamas sankciją už nusikaltimą, įvertina tipinį (rūšinį) nusikaltimo, kaip tokio, pavojingumą. Tačiau pažymėtina, kad tam tikromis aplinkybėmis padarytas nusikaltimas, formaliai atitinkantis rūšinius įstatyme numatytos kategorijos nusikaltimo požymius, iš tikrųjų gali neatitikti tipinio tos rūšies nusikaltimo pavojingumo. Pažymėtina ir tai, kad nusikaltimus, tarp jų ir sunkius, daro skirtingi žmonės, kurių pavojingumas taip pat skiriasi. Bausmės teisingumas neatsiejamai susijęs su kitu baudžiamosios teisės principu – bausmės individualizavimu, kuris taip pat yra pamatinis baudžiamosios teisės principas, tampriai susijęs su bausmės paskirtimi.

Paskirta bausmė yra veiksminga tada, kai ja įgyvendinami visi bausmei keliami tikslai. Teisingumo principas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitinka įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį, o skiriama bausmė adekvati padarytai veikai.

Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal baudžiamojo įstatymo specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė

Teismas, skirdamas bausmę konkrečioje byloje, turi atsižvelgti ne tik į anksčiau nurodytus visus įstatyme išvardytus reikalavimus, bet ir į nusikaltusio asmenybę apibūdinančius požymius, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu, po jos, visuomenės intereso reikšmę vykdant teisingumą ir pan., nes visos baudžiamojo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios bausmės skyrimą, konkrečioje baudžiamojoje byloje yra vienodai svarbios tiek vertinant kiekvieną nustatytą aplinkybę atskirai, tiek ir jų visumą.

Už kiekvieną nusikalstamą veiką baudžiamasis įstatymas numato tam tikrą atsakomybės sankciją, kuri dažniausiai yra alternatyvinė ir tai neriboja teismo teisės pasirinkti atitinkamą straipsnio sankcijoje nustatytą bausmės rūšį ir jos dydį, kuris turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio. Sankcijoje nustatytos galimų skirti bausmių rūšys ir jų dydis priklauso nuo nusikalstamos veikos rūšies ir nusikaltimo sunkumo. Tai nereiškia, kad skirtina bausmė turi būti artima taikomo straipsnio sankcijoje nustatytos tam tikros bausmės rūšies vidurkiui.

Teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi vykdyti realų, konstitucinėmis normomis pagrįstą, teisingumą. Teisingumas turi būti vykdomas kiekvienoje konkrečioje byloje pagal joje konkrečiai nustatytas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, kaltininkui skiriant tokią bausmę, kuri būtų atpildas ir turėtų realų poveikį jo tolimesnei elgsenai.

Viena iš pagrindinių nurodytų aplinkybių, į kurias teismas atsižvelgia, skirdamas bausmę, yra kaltininko asmenybė.

Įstatymas nereglamentuoja, kokie duomenys apibūdina kaltininko asmenybę, kiekvienu atveju dėl to sprendžia teismas. Teisingos bausmės paskyrimas paprastai susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, jo pastangas pašalinti savo nusikalstama veika sukeltus žalingus padarinius, bei kitų aplinkybių visumos vertinimu. Taigi, kiekvienu atveju teismas turi argumentuotai nurodyti, kokios yra bylos aplinkybės, kurios rodo nusikalstamos veikos pavojingumą, ir kurios apibūdina kaltininko asmenybę. Bausmės kontekste net ir tokiam svarbiam konstituciniam humaniškumo principui negali suteikiama dominuojanti reikšmė individualizuojant bausmę, kadangi nagrinėjant bylą turi būti įgyvendinami visų konstitucinių teisės principų (teisėtumo, teisingumo, lygybės ir kt.) reikalavimai ir nė vienam iš jų negali būti suteikiama prioritetinė ar dominuojanti reikšmė, o pasielgus priešingai, tai vertintina kaip konstitucinių teisinės valstybės, lygybės ir kt. principų reikalavimų pažeidimas.

Baudžiamasis įstatymas reglamentuoja, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą.

Baudžiamajame įstatyme vartojamas žodis „paprastai“ rekomenduoja teismui asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Tai reiškia, kad su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė yra tipinė bausmė asmeniui, kuris yra pirmą kartą teisiamas už nesunkaus ar apysunkio nusikaltimo padarymą, leidžianti įgyvendinti bausmės paskirtį. Tuo tarpu laisvės atėmimo bausmė tokiam asmeniui skiriama tik motyvuojant sprendimą ir teismo motyvacija turi būti pagrįsta aplinkybėmis, susijusiomis su padaryto nusikaltimo pavojingumu ir kaltininko asmenybe.

Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė gali būti skiriama tik tuo atveju, jeigu straipsnio sankcijoje, pagal kurį asmuo teisiamas, alternatyviai su laisvės atėmimo bausmėmis yra numatytos bausmės, nesusijusios su laisvės atėmimu. Tuo tarpu jeigu straipsnio sankcija numato tik laisvės atėmimo bausmę, skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, galima tik nustačius švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo sąlygas arba kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

Baudžiamajame įstatyme nėra nustatyta draudimo skirti laisvės atėmimo bausmę ir atidėti jos vykdymą, jeigu galima paskirti sankcijoje numatytą kitą švelnesnę bausmę, bet visais atvejais, o ypač skiriant bausmę asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, kai straipsnio sankcija numato ne tik laisvės atėmimą, bet ir kitas alternatyvias bausmes, teismas neturėtų skirti laisvės atėmimo bausmės ir atidėti jos vykdymą. Pažymėtina, kad bausmės vykdymo atidėjimas nėra speciali bausmės rūšis. Bausmių rūšys padariusiam nusikaltimą pilnamečiui asmeniui pagal eiliškumą nuo švelniausios iki griežčiausios yra išdėstytos baudžiamajame įstatyme, kurio specialiosios dalies straipsnių sankcijose, numatančiose baudžiamąją atsakomybę už nesunkaus ar apysunkio nusikaltimo padarymą, dažniausiai nustatomos kelios alternatyvios bausmės.

Bausmės vykdymo atidėjimo taikymo esmė yra ta, kad teismas, įvertinęs nusikaltimo padarymo aplinkybes ir kaltininko asmenybę, nusprendžia, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti realiai jos neatliekant, tačiau baudžiamojo įstatymo specialiosios dalies straipsnio sankcija nenustato jokių alternatyvų laisvės atėmimo bausmei. Tuo tarpu jeigu teismas laiko, kad bausmės tikslus galima įgyvendinti neizoliuojant nuteistojo nuo visuomenės ir atitinkamo straipsnio sankcija, be laisvės atėmimo bausmės, nustato ir kitas alternatyvių bausmių rūšis, teismas turėtų skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Iš to seka, kad teismas gali atidėti paskirtos terminuoto laisvės atėmimo bausmės vykdymą tada, kai specialiosios dalies straipsnio sankcija jam nesuteikia pasirinkimo iš kitų alternatyvių bausmių rūšių, o bylos aplinkybės ir kaltininko asmenybė leidžia pakankamą pagrindą manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Svarbu pažymėti tai, kad nusikaltusiems nepilnamečiams siekiant užtikrinti, kad atsakomybė atitiktų šių asmenų amžių ir socialinę brandą, ribojant laisvės atėmimo bausmės ir didinti auklėjamojo poveikio priemonių taikymo šiems asmenims galimybes, padedant nepilnamečiui pakeisti gyvenimo būdą ir elgesį derinant baudimą už padarytą nusikalstamą veiką su jo asmenybės ugdymu, auklėjimu, neteisėto elgesio priežasčių šalinimu, bei siekiant sulaikyti nepilnametį nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo, bendros atsakomybės nuostatos taikomos tik su tam tikrais ypatumais, kurie apibrėžia ne tik skirtinų bausmių rūšis, tačiau ir tam tikras sąlygas, jų maksimalius dydžius, atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės galimybes.

Teismas, skirdamas bausmę nepilnamečiui, be bendrųjų jau šioje apžvalgoje aukščiau paminėtų aplinkybių, atsižvelgia į nepilnamečio gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, jo sveikatos būklę ir socialinę brandą, anksčiau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą, nepilnamečio elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. Terminuotą laisvės atėmimą nepilnamečiui teismas gali skirti tik jeigu yra pagrindas manyti, kad kitos rūšies bausmių nepilnamečio nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka, arba jeigu nepilnametis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą.

Visgi, skirtingai nuo bendrųjų nuostatų, net ir sunkų nusikaltimą padariusiam nepilnamečiui, kuriam paskirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė neviršija penkerių metų, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Preziumuojama, kad tokių asmenų socialinė branda nėra pakankama taikyti jiems suaugusių asmenų baudžiamosios atsakomybės nuostatas ir bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Be to, kas jau aukščiau išvardinta egzistuoja nemažai kriterijų, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti parinkdamas ir skirdamas bausmę, tai ir kaltininko baudžiamąją atsakomybę sunkinančios ir ją lengvinančios aplinkybės, bylos išnagrinėjimo būdas pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, bylos trukmė dėl nepateisinamo procesinio delsimo, išimtys iš bendrų bausmės skyrimo taisyklių.

Kaip ten bebūtų, teismui parenkant ir skiriant bausmę ne mažiau svarbus ir nuo nusikaltimo nukentėjusio asmens teisėtų interesų suvokimas bei siekis juos išsaugoti ir baudžiamajame įstatyme numatytomis priemonėmis ginti. Dėl to bausmė teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių neatitinkanti bausmė pažeidžia ne tik teisingumo, bet ir humaniškumo principą, nes taip sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas jų orumas. Konstitucinis teismas yra paaiškinęs, jog konstitucinė vertybė yra ne pats teismo baigiamojo akto priėmimas teisme, bet būtent teisingo teismo baigiamojo akto priėmimas.

Top