Konstitucinis Teismas lapkričio 10 d. pripažino, kad Mokslo ir studijų įstatymo 70 straipsnio 7 dalies nuostata, pagal kurią teigiama, kad asmuo, kurio studijų rezultatų vidurkis yra daugiau nei 20 procentų mažesnis negu to paties kurso studentų rezultatų vidurkis, netenka valstybės finansavimo studijoms, prieštarauja Konstitucijai. Pasak Konstitucinio Teismo, to paties kurso studentų studijų vidurkis gali neatitikti visuotinai pripažintos sąvokos „Geras“ reikšmės. Tuo labiau šios sąvokos gali neatitikti ir iki 20 procentų mažesnis studijų rezultatų vidurkis. Pavyzdžiui, jei kurso studentų rezultatų vidurkis yra 7 balai, tai asmuo ir toliau galės tęsti studijas valstybės lėšomis jei jo vidurkis bus 5,6 balo ar daugiau. Tai parodo, kad Mokslo ir studijų įstatymo 70 straipsnio 7 dalyje nustatytas gero mokymosi kriterijus, pagal kurį vykdomas studijų finansavimas valstybės lėšomis, neatitinka pripažintos gero mokymosi ir žodžio „geras“ reikšmės. Ši Mokslo ir studijų įstatymo nuostata prieštarauja Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalies nuostatai, kad gerai valstybinėse aukštosiose mokyklose besimokantys piliečiai gali studijuoti valstybės lėšomis.

Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, kad Mokslo ir studijų įstatymo 70 straipsnio 7 dalyje nustatytas laikotarpis, per kurį vertinama, ar asmuo toliau gali tęsti studijas valstybės lėšomis, neprieštarauja Konstitucijai. Aukštosios mokyklos valdymo institucija gali nustatyti konkretų laiko tarpą, po kurio atliekamas žinių patikrinimas ir sprendžiama, ar asmens studijas toliau finansuoti valstybės lėšomis. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad vieneri studijų metai yra ilgiausias galimas laikotarpis nustatyti asmens rezultatų atitikimą tinkamam finansavimui ir Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalies nuostatos laikymąsi.

Mokslo ir studijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalis pripažinti neprieštaraujančia Konstitucijai tiek, kiek joje nustatyta, kad senato nustatyta tvarka yra atrenkami, skiriami ir atšaukiami 4 ar 5 aukštosios mokyklos tarybos nariai, kurie nėra nei aukštosios mokyklos studentai, nei priklauso jos personalui. Iš jų vienas narys skiriamas studentų atstovybės savo nustatyta tvarka. Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį, kad įstatymo leidėjas pasirenka aukštųjų mokyklų valdymo struktūros modelį, o ne pačios mokyklos. Įstatymų leidėjas turi galimybę nustatyti įvairius valdymo struktūros modelius, kurie nepaneigtų aukštųjų mokyklų autonomijos, savivaldos, grindžiamos demokratiniais principais. Įstatymu, nustatančiu aukštųjų mokyklų valdymo struktūros modelį, turi būti sudarytos prielaidos įgyvendinti principus, kylančius iš konstitucinio aukštųjų mokyklų autonomijos. Tarp jų: garantuoti aukštųjų mokyklų teisę sudaryti valdymo institucijas savarankiškai, kurios įgyvendintų savivaldos funkcijas, užtikrinti aukštosios mokyklos akademinės bendruomenės teisę daryti lemiamą įtaką sprendimams dėl aukštosios mokyklos reikalų tvarkymo.

Pripažinta, kad Mokslo ir studijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijai tiek, kiek joje nustatyta, jog 4 ar 5 aukštosios mokyklos tarybos nariai renkami ir skiriami įvertinus Aukštojo mokslo tarybos atliktą visų kandidatų įvertinimą. Aukštojo mokslo taryba yra ekspertinė institucija, kuri sudaroma pagal Vyriausybės nustatytą tvarką. Ši institucija sudaroma ne asmeninio ar politinio pasitikėjimo pagrindu iš visuomenėje pripažintų, nepriekaištingą reputaciją turinčių švietimo, mokslo, verslo ar viešojo sektoriaus atstovų, pasiekusių reikšmingų veiklos rezultatų, turinčių pakankamai kompetencijos Lietuvos ir pasaulio aukštojo mokslo srityje, išmanančių plėtros ir galimybių tendencijas. Aukštojo mokslo tarybos vykdomas kandidatų į aukštosios mokyklos tarybos narius įvertinimas yra atliekamas pagal tvarką, kurią nustato aukštosios mokyklos interesus atstovaujančios institucijos: senatas ir studentų atstovybė. Pagal Konstitucinį Teismą, toks teisinis reguliavimas nesudaro prielaidų varžyti aukštosios mokyklos bendruomenės teisę spręsti, kokie asmenys yra tinkami atstovauti jos interesus valdymo institucijose, nėra sudaroma sąlygų Vyriausybei įsiterpti į aukštosios mokyklos autonomiją, paneigti akademinės bendruomenės savivaldą.