Lietuvos įstatymai numato, kad įsiteisėję teismo sprendimai yra privalomi ir turi būti vykdomi. Tačiau kaip yra tuomet, jei teismas nepaaiškina, kodėl priėmė vienokį ar kitokį sprendimą? Teisininkai sako, kad svarbiausia teismo sprendimo dalis yra tinkamas jo motyvavimas – jo trūkumas gali lemti ir bylos nagrinėjimą iš naujo, ir žalą teisinės sistemos reputacijai.
Lapkričio pabaigoje Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) byloje Tarvydas prieš Lietuvą nustatė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio, nusakančio teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, pažeidimą. Teismo nuomone, Klaipėdos apygardos teismas, priimdamas galutinį sprendimą, įpareigojantį pareiškėją atstatyti nugriautą kultūros paveldo statinį, nepasisakė dėl pareiškėjo esminių argumentų, kad iki nugriovimo statinys buvo avarinės būklės, todėl įpareigojimas jį atstatyti yra neracionalus ir neįgyvendinamas pratiškai.
Edmundo Daunio, advokatų bendrijos „Magnusson“ advokato, vyresniojo teisininko teigimu, EŽTT dar kartą priminė Lietuvos teismams pareigą tinkamai motyvuoti priimamus sprendimus, ko neretai trūksta.
„Netinkamai motyvuoti teismų sprendimai Lietuvoje nėra retenybė ir tai neprideda pasitikėjimo teismų sistema. Tinkamas motyvavimas leidžia bylos šalims suprasti, kodėl teismas priėmė tokį sprendimą. Motyvuotas teismo sprendimas taip pat parodo, kad bylos šalys buvo išklausytos, jų argumentai vertinti, nagrinėti, o teisingumas įvykdytas atidžiai. Neišsami teismo sprendimo motyvacija gali virsti pagrįstu klausimu, ar byla išspręsta teisingai“, – komentuoja E. Daunys.
Bylos grąžinamos nagrinėti iš naujo
Skirtingose bylose skiriasi ir teismo sprendimų motyvai, tačiau advokatas sako, kad juos vienija pagrindinis principas – turi būti pasisakyta dėl esminių šalių argumentų. Šalys turi skirtingas pozicijas ir argumentus, o teismas turi išspręsti ginčą ir motyvuoti, kodėl pasirenka tokį sprendimą. Jei nėra motyvų, nėra ir galimybės pasiaiškinti, kodėl teismas priėmė tokį sprendimą.
E. Daunys atkreipia dėmesį, kad sprendimų motyvavimas skirtingų instancijų teismuose skiriasi. Pagrindinė pirmos instancijos teismo užduotis yra nustatyti faktines aplinkybes, pagrįsti, kurie įrodymai jas patvirtina, kuriais įrodymais remiamasi priimant sprendimą, o motyvuojant sprendimą dėmesys turėtų būti skiriamas pralaimėjusiai šaliai – ji turi suprasti, kodėl šioje situacijoje yra neteisi ir teismas priima jai nepalankų sprendimą.
Apeliacinės instancijos teisiniai argumentai jau yra išsamesni, išdėstomi labiau teisine kalba, nors dėmesys vis dar akcentuojamas į faktines bylos aplinkybes. Aukščiausios instancijos kasacinis teismas savo sprendimus rašo jau ne tiek tos bylos šalims, kiek bendrai formuodamas praktiką ir plėtodamas teisę.
Pasak advokato, Civilinio proceso kodekse įtvirtinta, kad teismo sprendimo motyvų nebuvimas yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, kuris įpareigoja peržiūrint bylą aukštesnės instancijos teisme naikinti sprendimą ir grąžinti nagrinėti iš naujo. Tokia eiga galima ir tuo atveju, kai aukštesnės instancijos teismas nustato, kad sprendimo motyvacija yra neišsami ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o pats dėl įvairių priežasčių negali ištaisyti šio pažeidimo.
„Vis dėlto būtina suprasti ir tai, kad netinkami motyvai nebūtinai reiškia, jog pats teismo sprendimas yra neteisingas. Jei bylą nagrinėjanti apeliacinė instancija mato, kad priimtas teisingas sprendimas, nors ir remiantis netinkamais ar nepakankamais motyvais, ji gali pakeisti motyvus, bet paties sprendimo nenaikins“, – akcentuoja pašnekovas.
Svarbiausias klausimas – kodėl?
Priežasčių, kodėl netinkamai motyvuojami teismų sprendimai, gali būti daug, tačiau pagrindinė, pasak E. Daunio, yra milžiniškas teismų darbo krūvis ir laiko trūkumas: jei advokatas vidutinio sudėtingumo bylai pirmos instancijos teisme vidutiniškai skiria virš 100 valandų, tai teismas su posėdžiais ir sprendimo rašymu gali tokiai bylai skirti dešimt kartų mažiau – apie 10 valandų.
Pašnekovas teigia, jog tai nėra vien tik teismų problema. Advokatai taip pat įneša savo indėlį, rašydami labai ilgus, neaiškius procesinius dokumentus, neišgrynindami esmės, todėl teismui sudėtinga į juos įsigilinti, ypač jei byloje yra daugiau nei dvi šalys, o pats ginčas kiek specifiškesnis.
Advokatas pasakoja, kad galbūt ir sprendžiant didelio krūvio problemą prieš kurį laiką teismuose pradėta taikyti praktika, kai pasiremiant EŽTT išaiškinimais, jog nebūtina pasisakyti dėl kiekvieno argumento, o reikia žiūrėti į esmę, apeliacinės instancijos teismų sprendimus pradėta rašyti labai aptakiai, bendro pobūdžio, cituojant šaltinius ir nepaaiškinant, kaip tai siejasi su konkrečia byla.
„Teisėjų taryba yra patvirtinusi rekomendacijas, kad teismo sprendimo motyvai turėtų būti glausti, aiškūs ir konkretūs. Deja, to trūksta. Sprendimai ilgėja – palyginti su rašytais prieš dvidešimt metų, jie kelis kartus didesnės apimties, tačiau nebūtinai geriau motyvuojami.
Iš principo, jei yra pasakoma „kas“, turi būti atsakyta ir „kodėl“: jei teismas pasako, kas konkrečioje byloje yra teisinga, jis turi tai ir argumentuoti aiškiai bei konkrečiai. Tuo tarpu sprendimuose dažnai pasitaiko aptakios frazės, pavyzdžiui, kad apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmos instancijos teismo išvadų arba kad teismas laiko šitą aplinkybę neįrodyta. Tačiau klausimas „kodėl?“ lieka neatsakytas, o teismo sprendimas nugula prie netinkamai motyvuotų“, – tikina E. Daunys.