Seimas pritarė Teisingumo ministerijos siūlymui prokurorams ir teismams sudaryti galimybę aiškiau ir paprasčiau skirti kardomąją priemonę – piniginį užstatą, kuri yra ne mažiau veiksminga nei suėmimas. Baudžiamojo proceso kodekso pataisomis numatoma įtvirtinti aiškesnę šios alternatyvios kardomosios priemonės taikymo tvarką.

Teismams ir prokuratūrai svarbu turėti aiškesnį užstato skyrimo teisinį mechanizmą, kuris suteiktų daugiau galimybių. 

„Žmogaus teisių apsauga yra esminė prielaida, kad griežčiausia kardomojo priemonė suėmimas būtų taikoma tik tada, kai tai yra neišvengiama. Užstato aiškesnis ir paprastesnis taikymas leis proporcingai prokurorams ir teismams įvertinti rizikas ir jas valdyti. Turime užtikrinti, kad įtariamojo pareigos būtų vykdomos. Tačiau tais atvejais, kai sumokėjęs piniginį užstatą įtariamasis nevykdytų numatytų pareigų ar bandytų pabėgti – užstatas atitektų valstybės biudžetui“, – akcentuoja E. Dobrovolska. 

Užstato dydis turės būti nustatomas atsižvelgiant į galimai padaryto nusikaltimo sunkumą, įtariamojo turtinę padėtį bei jo asmenybę.

Naujas teisinis reglamentavimas numato, kad asmuo, kuriam prokuroras ar teismas skiria kardomąją priemonę – piniginį užstatą, jį galės sumokėti per 3 dienas. 

Tai pat numatoma įtvirtinti teisinį pagrindą, esant užstato davėjo sutikimui, įmokėtą užstato sumą panaudoti paskirtai baudos bausmei įvykdyti, civiliniam ieškiniui patenkinti ar proceso išlaidoms išieškoti.

Užstatą į prokuratūros ar teismo depozitinę sąskaitą galėtų sumokėti įtariamasis, jo šeimos nariai ar giminaičiai, taip pat kiti asmenys, įmonės bei organizacijos. Jo dydį nustatys šią kardomąją priemonę skiriantis prokuroras, ikiteisminio tyrimo teisėjas ar teismas.

Užstato davėjas, sumokėjęs nustatyto dydžio užstatą, privalės apie tai informuoti užstatą paskyrusį prokurorą ar teismą ir pateikti įmokos sumokėjimą patvirtinantį dokumentą. Jo nesumokėjus laiku, prokuroras priims nutarimą pakeisti užstatą kita kardomąja priemone. 

Pagal galiojančias nuostatas, teismas gali skirti užstatą tik tada, kai jis jau yra įmokėtas užstato davėjo iki nutarties paskelbimo dienos. Dėl šios priežasties susidarė tokia praktinė situacija, kad asmuo, prašydamas taikyti švelnesnę kardomąją priemonę – užstatą, iki nutarties priėmimo jau turėdavo į teismo ar prokuratūros depozitinę sąskaitą savarankiškai būti įmokėjęs visą užstato sumą, kuri teismo vertinimu būtų pakankama. Tačiau asmuo iki nutarties priėmimo dienos neturėjo galimybės žinoti, ar jo savarankiškai įmokėtas užstatas yra pakankamas, kadangi niekas neturėdavo teisinio pagrindo jo apie tai informuoti iki kol nebūdavo paskelbta nutartis, o teismas neturėjo teisės pats nustatyti mokėtino užstato sumą, kuri būtų didesnė, negu įmokėjo pats užstato davėjas. Ši praktinė taikymo problema dažnu atveju užkirsdavo teismui galimybę suėmimą pakeisti piniginiu užstatu.