Spausdinti

Teisėtai saugome ar atiduodame susidoroti?

Kategorija: Aktualijos
Paskelbta: 2020 sausio 29

Lietuvos medikų sąjungos pozicija dėl asmenų, pranešusių apie mobingą, tapatybės konfidencialumo ir jų duomenų neatskleidimo

162 59bdd40af5988ba4425e584abc4ee9ee

2019 m. lapkričio mėnesį Lietuvos sveikatos sistema gavo dar vieną išbandymą – pratrūko psichologinio smurto darbe (mobingo) pūlinys, kuris jau ne vieną dešimtmetį kamuoja šią sistemą. Tuo metu ir Klaipėdos universitetinės ligoninės (toliau – KUL) sveikatos priežiūros specialistai anonimiškai kreipėsi į Sveikatos apsaugos ministeriją (toliau – SAM). Ši situacija sukėlė nevienareikšmiškų jausmų, požiūrių ir net kontraversiško vertinimo tiek valdžios namuose, tiek medicinos bendruomenėje, tiek pačios KUL darbuotojų kolektyve.

Lietuvos medikų sąjūdžio (toliau – LMS) pozicija tiek tuo metu, tiek dabar išlieka nuosekli ir tvari – psichologinis smurtas darbe yra netoleruotinas reiškinys, tačiau kiekvieną atvejį būtina nagrinėti atskirai, vertinti individualiai ir priimti sprendimus atsižvelgiant į duomenų ir įrodymų visumą. 

LMS buvo nemaloniai nustebinta, kad dėl aptariamos situacijos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinė policija (toliau – Policija) pradėjo ikiteisminį tyrimą ir 2020 m. sausio 8 d. kreipėsi į SAM, prašydami pateikti visą turimą informaciją apie šį anoniminį skundą, siekiant identifikuoti jį išsiuntusį(-ius) asmenį(-is) ir patraukti juos baudžiamojon atsakomybėn dėl šmeižto. 

Nepriklausomai nuo to, jog šis Policijos sprendimas ir veiksmai sukėlė didelį rezonansą sveikatos sistemoje, sukėlė abejonių dėl anoniminių linijų patikimumo ir galimybės ginti savo teises ir teisėtus lūkesčius išliekant anonimu, LMS džiaugiasi Sveikatos apsaugos ministerijos viešai paskelbta pozicija (išsakyta 2020 m. sausio 28 d. spaudos konferencijos metu) bei palaiko medicinos sektoriaus organizacijų[1] 2020 m. sausio 28 d. išsakyta poziciją dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo būtinumo ir pagrindų. 

Tuo pačiu LMS ragina visus šio proceso dalyvius grįžti prie esamos situacijos teisinio reguliavimo ištakų ir sistemiškai įvertinti taikomą apsaugą pranešimą pateikusiems asmenims. 

Pirma, kalbame apie atvejus, kurie susiklosto darbo santykių srityje. Ne viešojo administravimo, ne ikiteisminio tyrimo (kai taikomos Baudžiamojo proceso kodekso normos), o būtent darbo santykių. LMS maloniai primena, kad be Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatymo, kuriuo nuostatas ir jų taikymą šiuo metu aktyviai aptarinėja visuomenė, šioje situacijoje taip pat taikomas Lietuvos Respublikos darbo kodeksas ir tam tikrais atvejais net Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas[2]. Šių teisės aktų reikalavimai turi didelę reikšmę darbuotojų socialinėms garantijoms, darbo aplinkai ir konfidencialumui išsaugoti. 

Antra, LMS siūlo prisiminti Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatymo (toliau – Pranešėjų įstatymas) atsiradimo priežastis ir šio įstatymo tikslus. Įstatymo iniciatorius ir leidėjas buvo pats šalies Seimas, kuris šio įstatymo projekto aiškinamuosiuose dokumentuose nedviprasmiškai pasisakė, jog „įstatymo tikslas - teisiškai sureguliuoti pranešėjų, t.y. esamų, buvusių darbuotojų arba kitų asmenų, atskleidusių informaciją apie galimai neteisėtą darbdavio, jo vadovų, taip pat kitų darbdaviui pavaldžių arba atskaitingų asmenų veiką, apsaugą. Šiuo Įstatymo projektu taip pat siekiama skatinti informacijos apie korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas atskleidimą.“ (Interaktyvus priėjimas https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAK/TAIS.382135?positionInSearchResults=8&searchModelUUID=45c95f96-e090-474f-afd1-867bb78f107c). Šis įstatymo tikslas bei eilė Pranešėjų įstatymo nuostatų[3] leidžia vienareikšmiškai teigti, kad:

Trečia, diskutuojant apie pranešėjo tapatybės atskleidimą, visą laiką privalome prisiminti, jog kalba eina apie psichologinį smurtą darbe. Pasaulio sveikatos organizacija psichologinį smurtą darbe (mobingą) apibrėžia kaip tyčinį valdžios prieš kitą asmenį ar darbuotojų grupę naudojimą, įskaitant įžeidinėjimą, psichologinę agresiją, grasinimą panaudoti fizinę jėgą, veiksmus, kurie gali pakenkti fizinei, protinei, dvasinei, moralinei ar socialinei sveikatai, saugai ir gerovei. Esminis psichologinio smurto ir konflikto darbe skiriamasis požymis yra prievartą taikančio asmens siekimas psichologiškai dominuoti prieš smurto auką. Tuo tarpu Lietuvoje galiojantys teisės aktai expres verbis nenustato „mobingo“ sąvokosTačiau, „mobingu“ Lietuvoje yra pripažįstami tokie darbdavio veiksmai, kurie savo esme atitinka bauginimo, priekabiavimo darbe ar psichologinio smurto turinį, tai yra tikslinį, sisteminį, ilgą laiką pasikartojantį elgesį darbovietėje, kurio tikslas – pažeminti, apjuokti, sumažinti vertę, varginti, eliminuoti arba net atskirti darbuotoją nuo bendradarbių. Ši išvada seka iš įvairių darbo ginčų komisijų ir teismų praktikos, susiformavusios darbo santykių bylose. Verta pastebėti, kad dėl daugelio kitų klausimų – darbo užmokesčio dydžio, koeficientų skaičiavimo ir taikymo, darbo krūvio, atostogų grafikų bei sąlygų ir t.t. medicinos sektoriaus darbuotojai kaip ir kitų sričių specialistai atvirai kreipiasi į darbo ginčų komisijas bei teismus ir gina savo teises santykiuose su darbdaviu. Tai jau tapo įprasta praktika. Tačiau psichologinis smurtas darbe – išskirtinė situacija, plona riba, kai ypatingas dėmesys turi būti skirtas silpnosios pusės (darbuotojo) apsaugai ir gynybai, įskaitant jos konfidencialumą. 

Ketvirta, Pranešėjų įstatymo išlygos, taikomos lyginant su Baudžiamojo proceso kodekso susijusios su anonimiškumo apsaugos priemonėmis, kurios yra taikomos nukentėjusiajam ir liudytojui, o ne nustatant privalomą pareigą institucijai atskleisti pranešėjo tapatybę. Tad pagrindo atskleisti pranešėjo, pasikreipusio į SAM, tapatybės nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. 

Penkta, pranešėjo tapatybė gali būti atskleista tuomet, kai yra surinkti įrodymai, jog pranešime teikta informacija akivaizdžiai melaginga, pranešėjas apie tai žinojo, tai suvokė ir tyčia tai darė. Šios tapatybės atskleidimo sąlygos seka iš Pranešėjo įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimų. LMS, susipažinusi su viešai prieinama informacija (straipsniai leidiniuose, spaudos pranešimai, įstaigų interneto tinklalapiai, socialinių tinklų paskyros), neranda jokių duomenų, jog būtų:

Tik tuomet, kai bus atlikti visi šie veiksmai ir jų rezultatai paneigtų pranešėjo sąžiningumo prezumpciją, galima būtų kelti klausimą dėl pranešėjo pateiktų duomenų tikrumo ir tik po atsakymo į jį būtų pagrindas svarstyti pranešėjo tapatybės atskleidimo galimybę. 

LMS, apibendrindama šiame rašte išdėstytą, šiuo:

Tikimės, kad LMS rūpestis bus suprastas, o prašymai, siūlymai bei raginimai bus išgirsti ir į juos bus atsižvelgta.

Pagarbiai,

Lietuvos medikų sąjūdžio Valdybos Pirmininkė                                                                                             dr. Živilė Gudlevičienė

Lietuvos Medikų sąjūdis dėkoja Andrej Rudanov, advokatų kontoros Drakšas, Mekionis ir partneriai Gyvybės mokslų praktikos vadovui, už profesionalumą ir pagalbą rengiant dokumentą.

[1] Jaunųjų gydytojų asociacijos, Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojų profesinės sąjungos, Lietuvos psichologų sąjungos bei Lietuvos priklausomybės ligų instituto

[2] Antai Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatyme netiesiogiai įtvirtinta pranešėjų teisinė apsauga, nustatant, kad viešosios informacijos rengėjas, skleidėjas, jų dalyvis, žurnalistas turi teisę išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį, neatskleisti informacijos šaltinio, išskyrus atvejus, kai informacijos šaltinį teismo sprendimu atskleisti būtina dėl gyvybiškai svarbių ar kitų ypač reikšmingų visuomenės interesų, taip pat siekiant užtikrinti, kad būtų apgintos asmenų konstitucinės teisės ir laisvės ir vykdomas teisingumas.

[3] Pvz., Pranešėjų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 9 straipsnio 1 ir 3 dalys, 10 straipsnio 1 dalis